Pasaulis nuolat keičiasi, mus užplūsta nauja informacija, ir mes turime spręsti – kaip reaguoti į ją, priimti ją ar ne. Taip pat naudinga peržiūrėti – ar nesilaikome pasenusių įpročių ir požiūrių, kurie stabdo mūsų dvasinį augimą. Be to, šiais visuotinio skubėjimo laikais mes dažnai įsisukame į automatizmą – miegančios sąmonės būseną, kai viską darome nesąmoningai, mašinaliai.
Išlikti sąmoningu, tobulėti ir priimti teisingus sprendimus labai padeda akistatos su savimi ir klausimai sau: “Koks aš? Ko aš siekiu? Kas svarbiausia dabar mano gyvenime? Kodėl? Kas vyksta aplink mane?”.. ir, žinoma, sąžiningi atsakymai į juos. Tokia periodiška savianalizė padeda pamatyti realią situaciją, padaryti reikalingas koreguojančias išvadas ir sprendimus.
Tik nepainiokime to su nuolatiniu destruktyviu savęs narstymu, kuris yra iškreipta savianalizės forma. Jai būdingi:
– negatyvumas, ieškojimas pirmiausiai trūkumų, fiksavimasis ties jais ir pergyvenimas dėl jų, apgailestavimas, kad nepasielgta kitaip;
– kaltinimo ir teisinimosi kaitaliojimas: žmogus tai pyksta ant savęs, tai savęs gailisi;
– pasinėrimas į praeitį: teisinimasis sunkia vaikyste, jaunyste, santuoka ir t.t..
Toks kapstymasis savyje ne tik nepadeda ieškoti sprendimų, bet ir panardina į begalines neigiamas emocijas, kurios blogai veikia ir patį žmogų, ir jo bendravimą su aplinkiniais. Tai yra atitrūkimas nuo realybės ir ėjimas ne į save, bet nuo savęs.
Periodiška sąmoninga savianalizė, atvirkščiai, yra sąmoningumo vystymas ir ėjimas į save – savo minčių, jausmų, poelgių ir jų pasekmių sau ir kitiems suvokimas. Ji leidžia laiku pakoreguoti savo elgesį ir neeikvoti energijos pasenusių ar negatyvių įsitikinimų palaikymui. Jei žmogus netobulėja, jis tampa tarsi senos laidos kompiuteris, kuriam naujos programos yra neįveikiamos.
Tokios akistatos su savimi metu galime išnagrinėti keliančius problemas klausimus, galime ir “profilaktiškai” peržiūrėti pagrindines gyvenimo sferas – ar neapleidome jų, ar nenuslydome į automatizmą, pavyzdžiui:
– asmeninė sfera: dvasinis tobulėjimas, sveikata, gyvenimo būdas, atvirumas visapusiškam augimui, patirtis, tikslai, kūrybingumas, mokslai ir t.t.;
– šeima: santykiai su mylimu žmogumi, vaikais, artimais ir tolimais giminaičiais;
– darbas: profesinis tobulėjimas ir pragyvenimo šaltinis;
– bendravimas: draugai, bendraminčiai, kaimynai, visuomeninė veikla;
– poilsis: atostogos, kelionės, pomėgiai;
– buitis: namai, jų tvarkymas ir priežiūra, kiti buities darbai;
Nelaukime, kol kažkurioje srityje kils problemų, retkarčiais žvilgtelėkime – ar viskas tvarkoje, ar tikrai padarome viską, kas nuo mūsų asmeniškai priklauso. Juk kartais mažos smulkmenos palengva suardo didelius ir svarbius dalykus: kažkur buvome nedėmesingi, kažkada nejautrūs, čia sumelavome, ten supykę nekalbėjome, kažkada pažado netesėjome, kažką pažeminome, ten ambicijos suveikė, o čia orumo ir žinių pritrūko, ar tiesiog apsileidome, ir.. griūtis.
Tačiau lygiai taip pat ir mažais gerais darbais galime pradėti kurti didelius gerus dalykus. Tereikia noro, sąmoningumo ir.. dėmesio savo gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra visų savo minčių, jausmų ir veiksmų šaltinis. Kiekvienas žmogus turi tobulėjimo “instrumentą” – save patį, ir gali sąmoningai kurti savo pasaulį kiekvieną savo gyvenimo akimirką.
Pabaigai – trumpa istorija. Psichologas ilgai klausėsi vieno žmogaus skundų gyvenimu. Galiausiai į klausimą, ar gali jam padėti, psichologas papurtė galvą: “aš negaliu, bet žinau žmogų, kuris jums tikrai padės. Eime, aš jums jį parodysiu.” Jis atvedė žmogų prie didelio veidrodžio, pastatė jį priešais ir pasakė: “Štai jis. Jis vienintelis tai gali padaryti. Kol jo geriau nepažinsite ir neišmoksite juo pasitikėti, nerasite išeities iš savo sunkios situacijos”. Žmogus žvilgtelėjo ir .. pamatė save. Ko gero, tai buvo jo pirmoji akistata su savimi..
